Juozas Erlickas

- Neikit, vaikeliai

Kaip pradalgėj

Žolė į šieną virsta,

Taip neatsargiai

Aš seneliu pavirsiu.

O bus gegužis žalias,

O dar žalesnis rytas,

Tik aš nelyg oželis,

Iš rūtų išvarytas

Anei kūno svorio

Nei visuomeninio

Ir sparnai iš voro

Tinklo aksominio,

O danguje plasnoja

Pievų mergaitės baltos,

Tik aš kaip vargšas Nojus,

Be irklų ir valkės

Ei, vaikai, tai jau niekur ir nebesiirsiu,

Tai ajajajai, iš mano kišenėlių smėlis birs,

Tik neikit, vaikeliai, tais mano takeliais, barstytais mėlynais smėliais,

Nebus ten tiesos nei šviesos, nei doros, anei jokios prasmės.

Kur aš, kokiam kelyje?

Žiūriu lyg į šulinį gilų.

Dainuoja kažkas manyje,

Dainuoja taip graudžiai ir tyliai.

Ko jūs taip greit užaugot,

Mano rankelės, kojelės?

Išplakė dalgį jauną

Mano širdelė.

Vienam gale to kelio

Kaulelius paklosiu,

O kitu – galvelę

Žilą užsiklosiu,

Nuo smėlio kalnelio

Tai toli matysiu

Ilgą ilgą kelią

Neilgai skaitysiu

Ai, tai tiktai

Iš kelio didelio tik smėlio sauja

Tai, ajajajai,

Neklausk, vaikeli, tu manęs "kas naujo?"

Ir neikit, vaikeliai, tais mano takeliais, barstytais mėlynais smėliais,

Nebus ten tiesos nei šviesos, nei doros, anei jokios prasmės.

Atminkit, vaikeliai, svarbu nepaklyst,

Į Vakarus jūsų kursas

Bet iš nosies man varva snarglys

Ir ką čia daugiau bepridursi?

Pažymėti kaip netinkamą Siųsti dainos žodžius draugui


Pažymėti kaip netinkamą

Komentarai

Komentarų nėra